• BLOGas

    MANO ODOS ISTORIJA: PASIDARIAU PLASTINĘ OPERACIJĄ

    0

    Plastinių operacijų tikriausiai neįmanoma atskirti nuo neigiamų stereotipų: tai turtingųjų privilegija, nereikalingas savęs žalojimas, kuris dar ir gali sukelti priklausomybę. Prieš akis iškyla Michaelio Jacksono nosis ir pernelyg dideli krūtų implantai. Tačiau tai tik viena ir nedidelė plastinių operacijų pusė. Kitoje atsiduria įvairios rekonstruojamosios operacijos, kai ligos ar nelaimės subjauroja išvaizdą. Tai paprastai visi pateisina. Tačiau šiandien mes norime pakalbėti apie plastines operacijas, kurių pagrindinė priežastis yra asmeninis pasirinkimas. Žmonės jas darosi, nes jie nori būti patrauklesni. Pavyzdžiui, tiesiog norisi atrodyti jauniau ir pasitempti veido odą. Tokia paprasta tema, pasirodo, mūsų visuomenėje yra didelis tabu. Nors tokių operacijų atliekama daugybė, norinčių apie jas papasakoti - vienetai. Pašnekovo ieškojome visais kanalais, net “Facebook” postą skelbėme, tačiau tokio neatsirado, kuris norėtų pasakoti savo istoriją, atskleidęs savo tapatybę. Supratome užčiuopę temą, apie kurią tiesiog būtina kalbėti. Kalbėjomės su Kornelija, kurios vardas, gaila, pakeistas, apie tai, kodėl jai norėjosi patempti veido ovalą ir kas iš tiesų slėpėsi po tuo noru.

     

    Pašnekovo ieškojome ilgai ir vis tiek neradome nė vieno, kuris norėtų kalbėti atskleisdamas savo tapatybę. Kaip manai, kodėl?

    Kornelija:  Mūsų šalis maža, visi vieni kitus pažįsta. Nenoriu viešintis, nes malonu, kai žmonės galvoja, jog esu ženkliai jaunesnė. Pažįstamų komentarai, kad atrodau geriau nei prieš 10 metų, glosto širdį.

     

    Jei atvirai, kokia didžiausia baimė susijusi su tuo, kad aplinkiniai sužinos, jog pasidarei plastinę operaciją?

    Kornelija: Nemanau, kad tai baimė, tai tik mano moteriškasis ego. Noriu atrodyti jauniau, o kitiems nebūtina žinoti, kaip to pasiekiau. 

     

    Tikrai puikiai atrodai.

    Kornelija: Ačiū!

     

    Kiek tau metų?

    Kornelija: 47.

     

    Tikrai atrodai ne vyresnė nei 35-ių.

    Kornelija: Tikrai? (juokiasi)

     

    Atrodai kur jas jauniau. Ar būtų teisinga sakyti, kad tavo jaunatviškos išvaizdos paslaptis yra vien tik veido pakėlimo operacija?

    Kornelija: Ne, tai mano visas gyvenimo būdas. Net mano draugai yra jaunesni. 

     

    Gerai, pakalbėkim apie pačią operaciją. Gal prisimeni momentą, kai supratai, kad nori šios operacijos?

    Kornelija: Iš tiesų, tai gerai pamenu. Vieną vakarą grįžau iš darbo ir pažvelgiau į veidrodį. Atspindyje mačiau pavargusią, piktą, senstančią moterį. Supratau, kad turiu kažką daryti, tik tą akimirką dar nežinojau, kas tai bus, bet tai turėjo būti radikalūs žingsniai. 

     

    Kiek tau buvo tada metų?

    Kornelija: 42-eji.  Dabar, kai galvoju, tai jau nuo 40-ties man nebepatiko mano išvaizda. Mačiau, kad senstu ir negalėjau su tuo susitaikyti. Mano veidas neatitiko vidaus, dėvimų drabužių ir aktyvių pomėgių. Buvo matyti kad greitai nusileis skruostai, kaip pas kokį basetą. Čia tokia šuns veislė…

     

    Žinau, gražūs šunys...

    Kornelija: Šunys gal gražūs, bet ar daug tokių moterų, kurios norėtų būti į juos panašūs? Lūpų linija tapo ženkliai griežtesnė, pradėjo formuotis marionetinės raukšlės. Aplinkiniai vis dažniau klausdavo: “Ko susirūpinusi? Ko nusiminusi? Kas nutiko?”’ Taip ir norėjosi sušukti: “Nieko nenutiko! Senstu aš!” Jaučiausi lyg išvaizda man nebepriklauso. Tai slegiantis jausmas, kuris ilgainiui sukėlė diskomforto jausmą.

     

    Kodėl iš karto nusprendei, kad reikia operuotis, o ne, tarkim naudoti kremus nuo raukšlių ar bandyti ne tokias invazines procedūras?

    Kornelija: Kažkada kreipiausi į vieną gydytoją, kuris atlieka mezoterapijas ir visa kita. Jis tada man draugiškai mirktelėjo ir pasakė: „Tau čia nieko nereikia daryti, pinigai bus išmesti į balą, tiesiog praeis keli metai ir kilstelk veido ovalą, efektas bus ženklus“. Įsidėmėjau tai.

    Plastinėje chirurgijoje labai svarbu rasti gerą specialistą. Ne tik tokį, kuris gerai išmanytų savo darbą, bet ir pajustų ryšį su pacientu, turėtų viziją, kaip jo išvaizdą patobulinti taip, kad žmogus atpažintų save veidrodyje. Ar gerai sakau?

    Kornelija: Taip. Džiaugiausi radusi plastikos chirurgą, kuriuo galėjau pasitikėti. Jo taisyklė  - padėti, išklausyti, išaiškinti, nuraminti. O aš jam leidau dirbti savo darbą.

     

    Kaip supratai, kad gali jam patikėti savo veidą?

    Kornelija: Esu gan azartiška, tačiau iškart supratau, kad jis yra puikus savo srities specialistas, profesionalas.

     

    Su kokiais lūkesčiais įžengei į plastikos chirurgo kabinetą?

    Kornelija: Dabar net juokas ima prisiminus. Nežinojau, ko tikėtis, bet paveikta filmų, tikėjausi, kad reikės rinktis iš katalogo ar ko nors panašaus. Tačiau negali atnešti plastikos chirurgui nuotraukos iš žurnalo ir pasakyti "noriu tokio veido". Ne, galimas tik vienintelis, būtent, tavojo veido patobulinimas. Tik jam vieninteliam yra sukuriama visa gydymo strategija. Pageidaujant gan drastiškų pokyčių, chirurgas nuolat mane grąžindavo į realybę. Iš jo sužinojau, kad po operacijos aplinkiniai neturi matyti jokių žymių pasikeitimų. Apskritai gerai atliktos operacijos požymis - niekas nepastebi, kad žmogui atlikta operacija. Jei akivaizdžiai matyti, kad veidas yra patemptas ir nelieka natūralumo, tai blogas operacijos rezultatas. Po veido korekcijos pacientas turi atrodyti tik gerai pailsėjęs, vos pajaunėjęs, labai natūraliai. Negali pasikeisti jo veido bruožai. Taigi į kabinetą įžengiau su lūkesčiais, kurie prasilenkė su tikrove. Chirurgas padėjo susidėlioti tikrą vaizdą.

     

    Aplinkiniai vis dažniau klausdavo: “Ko susirūpinusi? Ko nusiminusi? Kas nutiko?”’ Taip ir norėjosi sušukti: “Nieko nenutiko! Senstu aš!” Jaučiausi lyg išvaizda man nebepriklauso. Tai slegiantis jausmas, kuris ilgainiui sukėlė diskomforto jausmą.

     

    Kaip vadinasi būtent tau atlikta operacija?

    Kornelija: Man buvo atliktas visas kompleksas operacijų - endoskopinis kaktos-antakių ir veido pakėlimas,  kaklo patempimas, viršutinių ir apatinių vokų plastika, veido liposkulptūra t.y. riebalų injekcijos į nosies-lūpos raukšlę, aplink lūpas ir į skruostus.

     

    Pakalbėkim apie pačią operaciją: nuo - iki. Kam iš tiesų ryžtasi moteris, nusprendusi pasitempti veido odą?
    Kornelija: Tai sudėtinga operacija ir jai būtina pasiruošti morališkai. Man padėjo nusiteikimas, kad visiškai pasitikiu chirurgu. Rūpinausi,  kad mano tyrimai būtų geri ir nesusirgčiau operacijos dieną. O šiaip aš labai azartiška.

     

    Kiek truko operacija?

    Kornelija: Iki šiol tiksliai nežinau, nes man taip ir nepasakė, bet manau, kad gana ilgai. Į operacinę nuvežė 14 valandą dienos, o pabudau tik 19.30. Kai mane pražadino, pasakė, kad operacija pavyko ir turiu susisiekti su nerimaujančiais artimaisiais. Pasidariau kelis selfius su aptvarstyta galva ir išsiunčiau juos dukrai. Ji jau buvo ne juokais išsigandusi, kad taip ilgai esu operacinėje.

     

    Kaip jauteisi po operacijos?

    Kornelija: Išsibudinusi po narkozės pradėjau suvokti, kaip prastai jaučiuosi. Slaugytoja liepė gulėti ramiai, nes, anot jos,  "gydytojai atliko sunkų darbą, o aš besivartydama viską sugadinsiu". Prisipažinsiu, skundžiausi it mažas vaikas, man norėjosi padrąsinimo, bet slaugytoja pasitaikė nedraugiška. Gal ji  tikėjosi saldainių ar pinigų, bet nieko panašaus neturėjau. Man labai skaudėjo nugarą ir kaklą. Ant kaktos vis dėjo šaldančius paketus, bet vos tik jie sušildavo, jausdavau stiprų pulsuojantį skausmą. Skaudėjo galvą, akis, tempė už ausų, prasidėjo varginanti migrena, kankino nerimo jausmas. Negalėjau užmigti, tad labai laukiau ryto. Tai buvo ilgiausia naktis mano gyvenime. 

     

    Ar tą naktį nepradėjai gailėtis dėl operacijos?

    Kornelija: Nespėjau apie tai pagalvoti. Kadangi esu labai jautri skausmui, tai tik galvojau kaip išgyventi.

     

    Ar rytas buvo lengvesnis?

    Kornelija: Nepasakyčiau. Ryte griežtai liepė keltis ir gan drąstiškai ir be nejautros ištraukė vamzdelius iš galvos. O aš net nežinojau, kad juos turiu! Iš akių ištryško ašaros. Pastebėjau, kad plaukai sulipę nuo kraujo, patikrino visas siūles, jas kažkuo patepė. Žodžiu, vaizdelis buvo ne glamūrinis


    Tą pačią dieną paleido namo? 

    Kornelija: Taip, atrodė, kad viskas vyksta kosminiu greičiu. Tvarsčiu apvyniojo galvą, išrašė antibiotikų, nuskausminamųjų vaistų ir jau dūmiau namo. Pakeliui pastebėjau, kad prasidejo stiprus veido tinimas. Oda paraudo. Akys sutino taip, jog vos įžvelgiau pasaulį per siaurus plyšiukus. Vakare atrodžiau kaip sumušta benamė, po akimis išryškėjo kraujosrūvos ir mėlynės.

     

    Kaip sekėsi pirmas dienas namuose? 

    Kornelija: Bandžiau namuose šaldyti kaktą, akis, tačiau skausmas mane nugalėdavo. Atrodė, kad esu stipriai sudaužyta. Per prievartą sukišdavau į skrandį avižinių dribsnių košę ir išgerdavau vaistus, tada nugrimzdavau į miegą. Ši keista skausmo būsena truko 3 dienas. 

     

    Nežinojau, ko tikėtis, bet paveikta filmų, tikėjausi, kad reikės rinktis iš katalogo ar ko nors panašaus. Tačiau negali atnešti plastikos chirurgui nuotraukos iš žurnalo ir pasakyti "noriu tokio veido". Ne, galimas tik vienintelis, būtent, tavojo veido patobulinimas. Tik jam vieninteliam yra sukuriama visa gydymo strategija.

     

    Kada jau pasijutai “grįžusi į save”?

    Kornelija: Kaip pavadinai, “sugrįžti į save” dar reikėjo laiko, bet po trijų dienų pagerėjo, gal suveikė antibiotikai. Staiga atsirado jėgų nusiprausti. Sėdėjau vonioje po vandens čiurkšle ir ilgai ilgai iš plaukų ploviau sudžiūvusį kraują. Pirmą kartą pačiupinėjau randus, prisiūtas ausų dalis,  pasižiūrėjau į veidrodį ir supratau, kad net ir šiame "sudaužytame” veide matau teigiamus pokyčius - aukštesnę ir lygią kaktą, gražesnį skruostų linkį. Ir tada įsijungė optimizmo mechnizmas. Pradėjau sparčiai stiprėti ir skausmas atlėgo. Chirurgas viską apžiūrėjęs pasakė, kad gijimas vyksta labai gerai. Jis pagyrė mano vidinius odos sluoksnius, pasakė, kad jie puikiai atsidalino, nes niekada nerūkiau.

     

    Tai pasirodo tiesa, kad rūkymas kenkia odai?

    Kornelija: Taip, chirurgas minėjo, kad rūkorių vidiniai odos sluoksniai pažeisti, juos daug sudėtingiau operuoti, jie ne taip gerai gyja.

     

    O kaip su ėjimu į viešumą? Reikėjo laiko, kad atlėgtų tinimas ir dingtų mėlynės. Ar sulaukei klausimų dėl išvaizdos? O gal tūnojai namie?

    Kornelija: Greitai įsigudrinau veidą ir kaklą slėpti po makiažo sluoksniu. Po operacijos 9 dieną jau vakarieniavau restorane. Tamsūs akiniai taip pat buvo geriausi draugai, kad nesimatytų mėlynių po akimis. Visgi dar neatlėgus tinimui, esant nejudriam veidui teko eiti į darbą. Iš klausimų supratau, kad bedradarbiai pamanė, jog prisileidau botulino. 

     

    Nesinorėjo tokių gandų paneigti ir tiesiog iškloti tiesą?

    Kornelija: Ne, man tiko tai, ką jie galvojo. Bet tuomet supratau, kaip jaučiasi garsenybės. Žurnalistai pastebi, kad pasikeitė kokios nors aktorės išvaizda. Jie nežino, kokios procedūros buvo atliktos, todėl spėlioja. O aktorės neturi kur dėtis, juk tris mėnesius veidas būna dar visai nejudrus, o reikia pasirodyti kokiame renginyje ir tenka eiti sutinusioms. Tačiau galiu pasakyti, kad Lietuvoje žmonės nėra itin pastabūs, visi susikoncentravę tik į save, tad ištverti tą laikotarpį buvo įmanoma.

     

    O kaip jauteisi tuo gijimo laikotarpiu emociškai. Operacija padaryta, bet išvaizda sudarkyta. Rezultato kol kas nematyti. Ar neslėgė tai, kad po visų pastangų ir kančių iš veidrodžio žvelgia nepažįstamas žmogus? 

    Kornelija: Stebėjau save. Gyvenau nuolatiniame laukime. Vis fiksavau, kaip keičiasi išvaizda gyjant veidui, tai leido susidaryti kažkokią perspektyvą. Patinimai vienoje pusėje atlėgo greičiau, todėl nuolat kvaršinau galvą plastikos chirurgui dėl antakių ir akių asimetrijos. Bijojau, kad operacija nepavyko ir liksiu su skirtingais antakiais. Tačiau chirurgas liepė laukti, kol atlėgs patinimas ir per greitai nedaryti išvadų.  

    Ir kada įvyko jau tas lūžis, kai pamatei tikruosius operacijos rezultatus?

    Kornelija: Didysis lūžis atėjo su veido atitinimu. Tam reikėjo 3,5 mėnesių. Pamenu, bibliotekininkė manęs paklausė: “Kas čia su jumis atsitiko, buvote tokia stambesnė iš veido, o dabar taip išgražėjote.“ Tada tikrai patikėjau savo sprendimo operuotis sėkme, nes atlėgus patinimams veidas tapo simetriškas, net antakiai lygiai atsistojo į naujas savo vietas, veido ovalas pailgėjo, pasiaurėjo, nosies- lūpų ir marionetinės raukšlės tapo kaip jauno žmogaus. Veidas tapo gyvesnis, tačiau po akimis tapo labiau matomos raukšlelės, kurios sutinimo metu buvo tarsi pranykusios. 

     

    Ar dabar džiaugiesi savo pasirinkimu?

    Kornelija: Iš tiesų labai džiaugiuosi, kad pasiryžau susitvarkyti veidą, o ne įsigyti naują automobilį. Plastikos chirurgas žada, kad manęs dar laukia daug malonių siurprizų. Operacijos gėris turėtų išryškėti atėjus menopauzei. Kai bendraamžėms pradės tuo metu gan stipriai slinkti veido ovalas, mano turėtų stabiliai laikyti, nes patempti giluminiai veido raumenys. Dabar svarbu išsaugoti vienodą svorį, sveikatingai maitintis ir tyliai pasijuokti iš kremų reklamų, kurie pakelia veido ovalą, bei veido mankštų, kurias mano chirurgas laiko savotišku “gėriu”, nes dėl ištampytos odos tai padidins jo klientų skaičių.

     

    Kokius stereotipus apie plastines operacijas gali paneigti, kai pati išbandei?

    Kornelija: Šiandien operacijos tikrai įkandamos vidutines pajamas uždirbantiems žmonėms. 

     

    Teisingai, manau, nusistovėjęs įsitikinimas, kad plastinės operacijos yra labai brangios.

    Kornelija: Taip tikrai nėra. Dar vienas mitas, kad odos tempimo operaciją renkasi tik moterys. Ją darosi tiek moterys, tiek ir vyrai. Ilgą laiką vyresnio amžiaus vyrai investavo į brangius automobilius, o dabar jau supranta, kad neužtenka tik brangių žaisliukų, nori ir jaunesnės išvaizdos. Apskritai situacija Lietuvoje sparčiai kinta. Gal dar atvirai nenorime kalbėti, bet kaip niekada stipriai domimės kaip pasirūpinti išore. 

     

    Ar rekomenduotum tokią operaciją, tarkim, savo geriausiai draugei?
    Kornelija:  Taip. Tiesiog reikia išsivaduoti iš įvairių mitų, prietarų, keistų baimių. Jeigu mano draugė jaustų didelį diskomfortą dėl pasikeitusio veido, jis neatitiktų gyvenimo būdo ir minčių, siūlyčiau veido pakėlimo operaciją. 

     

    Ačiū, Kornelija, už pokalbį.
     

    Labai laukiame jūsų komentarų!


    Jūsų el.pašto adresas nebus viešinamas.