• BLOGas

    IŠPAŽINTIS: PERKU BALTARUSIŠKĄ KOSMETIKĄ

    0

    Jau seniai nesu studentė. Man nenusispjauti į madas. Domiuosi kosmetikos tendencijomis. Rūpinuosi odos sveikata. Net uždirbu pakankamai. Žodžiu, neturiu jokio pasiteisinimo, bet yra kaip yra: dalį kosmetikos perku tose bevardėse parduotuvėlėse, kurios siūlo baltarusišką, rusišką, lenkišką ir dar bala žino kokių gamintojų kosmetiką. Kaip kitos didžiuojasi įsigijusios kremo indelį už kelis šimtus eurų, taip aš negaliu atsidžiaugti savo atradimais, močiutės spinta kvepiančiose parduotuvėse.

     

    Nežinau, iš kur ta aistra neskoningai supakuotoms ir dažnai keistai kvepiančioms kosmetikos priemonėms, bet nieko negaliu padaryti - toks įprotis ir mano kojos pačios pasuka į Trakų gatvėje esančią parduotuvę.

     

    “O! Sveiki, kaip gera jus matyti, kokia išgražėjusi, kaip gyvenate, kaip sekasi, kaip gyvena vyras?“ - šiltai šypsodamasi sveikinasi pardavėja ir jaučiuosi tarsi užsukusi pas seniai matytą tetą. Galbūt šių parduotuvių trauka, užkoduota dar vaikystėje. Atmosfera, pakuotės ir kvapai primena laikus, kai su tėvais atėjusi į svečius patraukdavau ieškoti, kur namų šeimininkė susidėjusi savo kosmetiką.

     

    “Turiu blogų naujienų, - sako pardavėja staiga surimtėjusi. - Nebeturime jūsų mėgiamo kremo su vaisių rūgštimis”. Ji papasakoja man visą istoriją apie vieną Lenkijos kremų fabriką ir pasikeitusį direktorių, kuris įvedė naujas prancūziškas formules. “Dabar gamins tokius”, - mostelėja ji į man nematytas kremo dėžutes.

     

    Kremas su vaisių rūgštimis buvo vienas pirmųjų mano atradimų. Ištikimai jį naudojau, nesumeluosiu, beveik 4 metus. Didžiausias nustebimas buvo, kai atradusi “Kosmetikos DNR” nusprendžiau savarankiškai patikrinti sudėtį. Visą vakarą vedžiau ilgiausius cheminius pavadinimus, jau iš karto nusiteikusi, kad ta gėda, kurią jaučiu pirkdama bevardę ir pigią kosmetiką, įgaus aiškią priežastį. Ir nieko. Pavadinimas po pavadinimo, ekrane užsidegdavo žalias ingredientas. Saugus, saugus, saugus… Radau kažkokį ir geltoną, bet, valio, jokių baisybių!

     

     

    Ką gi, pasiimu naujo kremo dėžutę. Jei netiks, sutepsiu į pėdas. „Ar turite to gerojo blakstienų tušo? - pasiteirauju. „Ar to pačio geriausio? - mirktelėja pardavėja ir traukia iš dėžutės juodą neišvaizdžią pakuotę. - Savininkas vos spėja vežti, jis pas mums pats populiariausias”. Nesistebiu. Praeitą savaitę nusprendžiau pasilepinti ir nusipirkau tušo už 30 eurų. Pabandžiau ir sėkmingai numečiau kažkur į stalčiaus gilumą. Neprilygsta šitam XXL baltarusiškajam. Šio tušo šepetėlį gal koks inžinierius sukūrė, nes dar nė vienas bandytas taip gerai neatskiria blakstienų.

     

    Čia dar visada pasiimu kelis juodus akių pieštukus. Jie tokie pigūs, kad kai dingsta drožtukas (spėju, namie užsiveisė bildukų, nes vis dažniau jo nerandu), nesivarginu ir tiesiog nusiperku naujų. Minkšti, pigmentuoti, ilgai išlieka - visada pavyksta nupiešti dailią liniją. Dar paprašau lenkiško plaukų pilkintojo. Tikras violetinis lobis, kuris lengvai paslepia dažytų plaukų geltonumą ir su kirpėju tenka susitikti kur kas rečiau.

     

    „O čia mūsų naujiena – drėkinantys lūpų dažai, gražios spalvytės“, - parodo į dešinę.  Tikrai apsidžiaugiu, buvau pamiršusi, kad baigiasi raudoni lūpų dažai ir štai randu savo mėgiamiausią spalvą, lygiai tokią kaip Dior “Rouge”. Tačiau, ką daryti su neskoningu barbišku purpuriniu indeliu? Tokį išsitraukus viešumoje apakinsiu ne vieną. O ir kiekvieną kartą atsidarius kosmetinę pakils spaudimas… Padedu į vietą. Už visus pirkinius sumoku kiek daugiau nei 11 eurų.

     

    Vakare išbandau naująjį kremą. Tenka konstatuoti, kad jis nė iš tolo neprilygsta senajam. Storu sluoksniu ištepu pėdas ir užsimaunu vilnones kojines. Vos tik išlendu iš vonios, išgirstu vyro balsą:  „Kas čia per siaubingas kvapas?” - klausia jis. „Ai, nesijaudink“, - sakau, „čia Lenkijos fabrikas pakeitė kremo formulę.“

    Labai laukiame jūsų komentarų!


    Jūsų el.pašto adresas nebus viešinamas.